Naujienos

Rugsėjo 16 dieną Zalcburgo federacinės žemės parlamente (Chimseehof) atidaroma Baltijos kelio 20-mečio paroda “ŽINIA PASAULIUI, BALTIJOS KELIAS. Po 20 metų”. 17 valandą parodos lankytojai kviečiami į Kuenburg salę, Naujojoje Zalcburgo rezidencijoje (Residenzplatz 9, laiptinė Nr. 7), kur vyks šio istorinio įvykio paminėjimas. Sveikinimo žodį tars LR ambasadorius Giedrius Puodžiūnas, Zalcburgo federacinės žemės prezidentas Simon Illmer, Zalcburgo ir Lietuvos draugijos prezidentas Erich Wagner, publicistas, autorius ir vertėjas iš lietuvių kalbos Cornelius Hell skaitys pranešimą apie to meto įvykius dabarties perspektyvoje. Po paminėjimo visi kviečiami į Zalcburgo federacinės žemės parlamentą (Chimseehof), kur LR ambasadorius Giedrius Puodžiūnas ir Zalcburgo federacinės žemės prezidentas Simon Illmer atidarys parodą. Baltijos kelio 20-mečio paroda “ŽINIA PASAULIUI, BALTIJOS KELIAS. Po 20 metų” veiks iki 2009 metų spalio 7 d.

BALTIJOS KELIAS

Šiemet minime komunizmo Europoje žlugimo 20 metų sukaktį. “Baltijos kelio“ vardas šiame kontekste skambėjo itin garsiai. „Baltijos kelias“ – tai gyva susikabinusių rankų grandinė nuo Vilniaus iki Talino. 1989 m. trijų tautų - lietuvių, latvių ir estų - taiki masinė demonstracija buvo tarsi šauksmas Pasauliui, priminimas apie jas. Tai demokratinio apsisprendimo triumfas Rytų Baltijos pakrantėje.

Rytų Europos likimą nulėmė 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašytas Molotovo – Ribentropo paktas. Jis užkūrė Antrojo pasaulinio karo mašiną. 1939m. rugsėjo 28 d. SSRS ir Vokietijos sutarties slaptaisiais protokolais sovietai ir naciai pakoregavo Molotovo – Ribentropo paktu nustatytos įtakos sferas.

Tų protokolų pagrindu SSRS galėjo 1940 m Baltijos valstybes okupuoti ir aneksuoti.

Civilizuotam pasauliui tie protokolai nebuvo paslaptis. Bet SSRS jų egzistavimą griežtai neigė 50 metų. XX a. pabaigoje SSRS atsidūrus ekonominėje ir politinėje krizėje, tuometinis šalies vadovas M. Gorbačiovas pradėjo „perestroikos“ procesą. Demokratizuojant kai kurias gyvenimo sritis buvo siekiama išgelbėti ant bedugnės krašto atsidūrusią imperiją. Atsirado galimybė Sovietų Sąjungoje viešai prabilti apie Molotovo – Ribentropo paktą. Be to, Baltijos tautoms atsivėrė galimybė prabilti apie atimtas suverenias teises.

Pirmą kartą viešai apie slaptus protokolus Baltijos respublikose prabilta 1987 m. rugpjūčio 23 dieną. Lygiai po metų Vilniuje, Rygoje bei Taline įvyko milžiniški mitingai. Juos organizavo naujai susikūrę demokratiniai judėjimai, turėję didžiulį Baltijos šalių gyventojų palaikymą. Lietuvos persitvarkymo sąjūdis ir Latvijos bei Estijos liaudies frontai tapo vedliais į istorinį teisingumą ir suverenitetą.

1989 gegužės – birželio mėn. Maskvoje vyko Liaudies deputatų suvažiavimas, delegatų rinkimai į kurį turėjo demokratinį pobūdį. Baltijos respublikų delegacijos savo rinkėjų buvo įpareigotos reikalauti, kad būtų atkurtas jų valstybinis suverenumas. Tačiau šie Baltijos respublikų delegacijų reikalavimai buvo ignoruojami. Sprendimai priiminėti mechanine balsų dauguma, todėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos balsai praktiškai nuskendo toje daugumoje, kuri iš esmės tebeturėjo stiprią sovietinę inerciją. Su dideliu vargu pavyko išsireikalauti, kad suvažiavime būtų sudaryta komisija 1939 m. Vokietijos – SSRS sutartims tirti. Vadinamasis „perestroikos“ pagrindinis ideologas Aleksandras Jakovlevas padarė pareiškimą, kuriame pripažino slaptų Molotovo – Ribentropo protokolų egzistavimą, ir pasmerkė juos. Bet komisija savo darbą akivaizdžiai vilkino.

Artėjant SSRS ir Vokietijos 1939 m. susitarimų 50-mečiui, Baltijos respublikose brendo idėja surengti tokio masto akciją, kuri neleistų sovietinei propagandai tą datą nutylėti arba sudaryti vaizdą, kad protokolų aktualumą kelia tik „atskiros Pabaltijo visuomenių grupės“.

Idėja organizuoti gyvą žmonių grandinę gimė Lietuvos sąjūdžio ir Latvijos bei Estijos Liaudies frontų forume - Baltijos Asamblėjoje Taline 1989 05 13. Savotiškas bandymas jau buvo padarytas anksčiau - 1988 m. rugsėjį suorganizavus simbolinę ekologinę akciją “Apjuoskime Baltiją,” kurioje dalyvavo ne tik Rytų Baltijos respublikų, bet ir Suomijos, Švedijos, Vokietijos, Lenkijos gyventojai.

Taigi 1989 m. rugpjūčio 23 d., 19 val. vietos laiku gyva grandinė nusidriekė nuo Vilniaus iki Talino ir išsilaikė maždaug 15-20 minučių. Preliminariais skaičiavimais, Baltijos kelyje dalyvavo apie 2 mln. Žmonių. Vien Lietuvos teritorijoje dalyvius vežančių automobilių buvo apie 60 tūkstančių. Nors tokiam milžiniškam judėjimui vykstant kai kur keliuose susidarė kamščiai, nebuvo jokio nelaimingo atsitikimo.

Tą pačią rugpjūčio 23 d. Pabaltijo frontai paskelbė bendrą kreipimąsi į Pasaulį. Jame išreikštas tam tikras priekaištas dėl „dvigubų standartų,“ kurių dažnai laikytasi demokratinėse visuomenėse Sovietų Sąjungos imperializmo atžvilgiu, ir dėl to, kad Baltijos tautos ilgus metus buvo užmirštos. Tačiau baigėsi kreipimasis viltingai: „Broliai ir sesės Rytuose ir Vakaruose, mes esame pasiruošę pamiršti apie jūsų dvigubus standartus, jei jūs rasite savyje drąsos pareikalauti tarptautinės teisės taikymo ne tik Afrikoje ir Azijoje, bet ir Europoje.“ Kreipimasis buvo nusiųstas Jungtinėms Tautoms.

SSRS vadovybė reagavo kietai. Rugpjūčio 27 d. pasirodo SSKP CK pareiškimas. Jame Baltijos kelias kvalifikuotas kaip “nacionalistinė isterija” ir pagrasinta “katastrofiškomis pasekmėmis.” Po tokių grasinimų galima buvo laukti tiesioginių prievartos veiksmų prieš demokratinius procesus Baltijos respublikose.

Tačiau Rusijos ir kitu respublikų visuomenė demonstravo simpatijas Baltijos tautų ryžtui. Moralinės paramos sulaukta ir iš užsienio. JAV prezidentas Georgas Bushas (vyresnysis) paklaustas, ką jis manąs apie SSKP CK pareiškimą, atsakė: „Gorbačiovas turėtų parodyti daugiau supratimo Baltijos respublikų atžvilgiu, bent jau tiek, kiek yra leidęs Lenkijai. Jam reikia suvokti trijų respublikų problemas, įsiklausyti į jų reikalavimus. “

Galima sakyti, kad Baltijos kelias paspartino visos sovietinės sistemos irimo procesus. Viena vertus, po “Baltijos kelio” tapo aišku, kad Baltijos šalims ir Maskvai nepakeliui. To išraiška buvo 1990 m. kovo 11 d. naujai išrinktos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos priimtas Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktas. Paskui Lietuvą pasekė kitos Baltijos respublikos, o 1990 m birželio 12 d. – kursą į nepriklausomybę nuo sovietinių struktūrų skelbė net ir naujoji Rusija, vadovaujama Boriso Jelcino. Be to, iki 1989 m pabaigos visišką suverenumą atgavo praktiškai visos buvusios vadinamojo Varšuvos pakto šalys – SSRS satelitės. 1989 m lapkričio 9 d. griuvo Berlyno siena.

Savo ruožtu sovietinės ortodoksinės jėgos siekė išsaugoti imperiją. 1991 m. sausio 13 d. Vilniuje tos jėgos suorganizavo sovietinės kariuomenės išpuolį prieš Lietuvos atkurtas valstybines ir visuomenines institucijas. Žuvo keturiolika bei buvo sužeista šimtai taikių tų institucijų gynėjų. Panaši akcija buvo pradėta vykdyti ir Rygoje Latvijos atžvilgiu. 1991m rugpjūčio mėn. sovietinės ortodoksinės jėgos griebėsi valstybinio perversmo. Tačiau tai neišgelbėjo imperijos. Prasidėjo masinis atkurtų Baltijos valstybių tarptautinis pripažinimas.

Visame šiame procese „Baltijos kelio“ svarba neginčijama. Gyvų žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino buvo matoma pasauliui tiesiogine ir perkeltine prasme. „Baltijos kelias“ buvo įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė. Jos vaizdas buvo matomas iš kosmoso. Garsas apie 1989 m. rugpjūčio 23 d. įvykius Rytinėje Baltijos pakrantėje pasklido po visą pasaulį. Šia žinia pasauliui pavergtos tautos dar kartą siekė parodyti savo nesitaikstymą su agresyvių režimų vykdoma politika. Pasaulis šią žinią išgirdo, suprato ir įvertino “Baltijos kelias” tapo vienu reikšmingiausių Vidurio ir Rytų Europos laisvėjimo simbolių. Baltijos kelias 2009 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio atminties registrą.