Naujienos

Foto: Aurelija MaknytėVasario mėnesį Zalcburgo „Galerie im Traklhaus“ rezidencijoje gyvena ir kuria menininkė iš Lietuvos Aurelija Maknytė. Zalcburge ji ieško pėdsakų iš Lietuvos, panašiai dirbs ir austrų menininkas Vilniuje. Menininkės darbai bus eksponuojami šių metų rudenį Zalcburgo ir Lietuvos kultūrinio projekto metu, kuris rengiamas 40 metų kultūrinio bendradarbiavimo jubiliejui pažymėti. Paroda taip pat planuojama Vilniuje bendradarbiaujant su Lietuvos Dailės akademija. Projektą remia Zalcburgo federacinė žemė ir LR kultūros ministerija.

Aurelija Maknytė dalinasi su mumis pirmaisiais įspūdžiais Zalcburge:

„Kelionė į beveik nepažįstamą miestą (esu buvusi Zalcburge tik vieną dieną 2002 metais) visada atrodo kaip dovana nuo nepažįstamo žmogaus, kurią šiek tiek baisu išpakuoti - visiškai neaišku, kas laukia viduje. Tuo pačiu neapleido ir jausmas, kad patekau į kažkokią iš pasakų pažįstamą situaciją, kuri paprastai įvardijama "nueik nežinia kur, parnešk nežinia ką".

Visą nerimą užtušavo darbui nuteikianti ir jokios įtampos nedaranti aplinka. Visiškai nuostabi projekto, į kurį buvau pakviesta „Galerie im Traklhaus“ vadovės Dietgard Grimmer, kurios pagalbą sunku būtų įvertinti keliais žodžiais. Jos surinktas sąrašas žmonių, vietų, situacijų, kurios gali tapti vertingais objektais būsimame projekte, guli mano užrašų knygelėje kaip svarbiausių darbų sąrašas. Pačiai surinkti tokį kiekį informacijos būtų tikrai sunku, o gal ir neįmanoma. Jau antrą mano buvimo mieste dieną ji supažindino su architektu Erichu Wagneriu, kuris projektavo Austrijos ambasados pastatą Vilniuje, ir kurio studijoje šiuo metu dirba keletas lietuvių architektų. Pažintis su jais taip pat, neabejoju, bus vertinga.

"Sena meilė nerūdija" - taip turėtų vadinsis projektas, skirtas Vilniaus ir Zalcburgo bendradarbiavimo ir draugystės jubiliejui. Akivaizdu, kad pagrindo meilei yra - čia būdamas jauti, kad miestų sielos tikrai artimos (tikiu, kad kiekvienas miestas turi ne tik žmones ir žemėlapį su turistams aktualiais taškais, bet ir sielą, charakterį, likimą...). Jau vien tai, kad miestu tekanti upė dalija jį į dvi tiltais ir tilteliais sujungtas dalis, nuteikia kažkaip jaukiai - net smalsu pasidarė palyginti Vilniaus ir Zalcburgo žemėlapius ir upių vingius. Būnant čia, ypač įdomu skaityti austrų novelių rinkinį lietuvių kalba (atsivežiau jį iš Lietuvos). Tekstams tinkančią scenografiją įsivaizduoju Zalcburge - gatvelėse, kalnų takeliuose... Aplinka čia įkvepia kurti. Gailiuosi, kad nerašau eilių - čia joms būtų lengva rimuotis :)

Šiuo metu dar sunku pasakyti, kas taps spalio mėnesį „Traklhaus“ galerijoje eksponuojamo projekto turiniu, bet jaučiu, kad  fotografijas turėtų papildyti garso ir laiko dimensijos - todėl galvoju, kas galėtų tapti videofilmo turiniu.

Studijoje vakarais stebiu, kaip už lango temsta ar rūke dingsta priešais langą ant kalno matoma pilis. Šiuo metu ji man tarsi miesto dvasia - paslaptinga, atsargi, bet ir draugiška. Bandau ją prisijaukinti. Vieną naktį švietęs pilyje vienintelis langelis atrodė kaip pilies ir miesto sergėtojo švyturys. (pridedu nuotrauką) Norėčiau šitą pilį supažindinti su Vilniaus Gedimino pilimi. Jos turėtų ką viena kitai papasakoti!

Šiuo metu mano projekto turinys pildosi tik įvairiausio pobūdžio įžvalgomis, vaizdais, informaciniais taškais. Tai tiesiog kasdien pasipildantis archyvėlis, kuriame po kiek laiko turėtų imtis kristalizuotis kažkas, kas tikiuosi, bus įdomu ne tik man. O šio archyvėlio fragmentus kas keletą dienų dėsiu į www.maknyte.com/salzburg (dar patikslinsiu, ar toks adresas). Būtų įdomu sulaukti komentarų ar nuomonių. Ir žinoma, noriu pasakyti didelį AČIŪ visiems, kurių dėka esu čia!“